Kasykla

Michal Walczak

Režisierius – Artūras Areima

Scenografas – Artūras Areima

Scenografo asistentė – Barbora Skaburskė

Kostiumų dailininkė – Monika Gurskytė

Kompozitorius, video menininkas – Dominykas Morkūnas

Šviesų dailininkas – Julius Kuršys

Iš lenkų kalbos vertė – Andrius Jevsejevas

VAIDINA:

Nepažįstamasis/Adzikas – Valerijus Kazlauskas

Moteris (jo motina) – Jūratė Budriūnaitė

Vladekas (tėvas) – Mindaugas Jurevičius

Valekas (senelis) – Juozas Bindokas

Julija (pana) – Giedrė Žaliauskaitė

Direktorius (Julijos tėvas) – Aurimas Pintulis

Ministrantas (kunigas) – Aidas Matutis

Ramunė – Inga Jarkova

Žaliasis – Anicetas Gendvilas

Šunelis-Waršuva – Vilija Paleckaitė

Karalienė – Paulius Ignatavičius

Karalius – Aurimas Žvinys

Spektaklį „Kasykla“ pagal žinomo jaunosios kartos lenkų dramaturgo Michalo Walczako pjesę stato drąsiais režisūriniais sprendimais garsėjantis režisierius Artūras Areima. Režisierius yra vienas įdomiausių jaunosios kartos teatro kūrėjų Lietuvoje.

„Kasykla“ – pirmasis iš Šiaulių kilusio režisieriaus A. Areimos darbas gimtajame mieste. Simboliška, kad ir spektaklio tema glaudžiai siesis su Šiaulių miesto realijomis.

„Kasykla“ pasakoja keistą istorija apie „liūdną miestą, kuriame niekada nevykdavo nieko įdomaus, ypač nuo tada, kai uždarė kasyklą“. Miesto gyventojams netekus pagrindinio pragyvenimo šaltinio, atsiskleidžia neišsipildžiusios svajonės ir troškimai, jų neapleidžia skausmas dėl to, kas yra prarasta. Ši situacija leidžia pažvelgti į savo gyvenimą tarsi iš šalies, atskleidžia miesto gyventojų beviltišką įstrigimą kasdienybės rutinoje. Tačiau režisieriui A. Areimai svarbu ne kiekvieno personažo vertė ar jo savybės, bet santykis su kitais nariais, su sistema, pačiu miestu bei tai, kaip kiekvienas iš mūsų ir pats miestas daro įtaką bendruomeniškumui. Pasak režisieriaus, darbo praradimas nėra gyvenimo praradimas. Į šią problemą jis siūlo žiūrėti ironiškai ir su humoru, neprarandant gyvenimo džiaugsmo ir vilties.

Režisierius yra įsitikinęs, kad spektaklis „Kasykla“ galėtų paskatinti Šiaulių miesto gyventojus pasidalinti bendrai išgyventa patirtimi ir apmąstyti dabartinę miesto situaciją: ką galime nuveikti, kad miestas taptų gyvesnis ir konkurencingesnis, mažėtų migracija ir miesto nepaliktų jauni žmonės, nebematantys čia ateities perspektyvų. Tad šis spektaklis pirmiausia skiriamas Šiaulių miesto ir regiono publikai, bet tuo pačiu jis aktualus daugelio Lietuvos miestų ir miestelių gyventojams.

Tai ne pirmas režisieriaus susitikimas su Michalo Walczako dramine kūryba. Savitu magišku realizmu ir aktualia tematika pasižyminčią M.Walczako pjesę „Kelionė į kambario vidų“ A. Areima 2008 m. pasirinko ir savo režisūriniam debiutui. Šiandien režisierius yra pripažinta ir ryški Lietuvos teatro figūra. Jo darbai ne sykį sulaukė aukščiausių scenos meno apdovanojimų: 2013 m. už naujų sceninės išraiškos formų paieškas A. Areima apdovanotas Boriso Dauguviečio auskaru, 2015 m. – nominuotas Auksiniam scenos kryžiui režisieriaus kategorijoje, 2014 metais Kultūros ministerijos įvertintas Jaunojo kūrėjo premija, pernykščiuose Auksiniuose scenos kryžiuose jo režisuotas spektaklis ,,Mechaninė širdis“ buvo pripažintas geriausiu metų spektakliu vaikams ir jaunimui, o su Lietuvos Kultūros tarybos parama šią vasarą vykusiame didžiausiame pasaulyje menų festivalyje Edinburgh Fringe už spektaklio ,,Po ledu“ režisūrą A. Areima įvertintas specialiuoju prizu – ,,Jawbone“ apdovanojimu už įsimintiniausią festivalio spektaklį. Režisieriaus darbai – spektaklis ,,Julijus Cezaris“, sukurtas kartu su OKT/Vilniaus miesto teatru, Nacionaliniame Kauno dramos teatre pristatyti ,,Plėšikai“, ,,Vyšnių sodas“, ,,Kartu“, AAT|Artūro Areimos teatre gimę spektakliai ,,Po ledu“, ,,Ričardas II: Post factum“, ,,Nevyklis“, ,,Antikristas“ bei kiti – nuolat išprovokuoja kritikų ir žiūrovų diskusijas.

M.Walczako (g. 1979) pjesės yra išverstos į daugelį kalbų, jos plačiai statomos Europos ir JAV teatruose. Autoriaus kūrybai būdingas tragikomiškas, grubokas ir gana tiesmukas požiūris į žmonių santykius. Pjesėse jungiamos skirtingos teatro tradicijos, persipina siurrealistinio ir absurdo teatro elementai. Tad šis spektaklis turėtų intriguoti tiek savo tematika, tiek meninės raiškos būdais.