Birutė Kapustinskaitė. STAND-UP'AS PRASMEI IR BEPRASMYBEI

2024 m. Auksinis scenos kryžius. Geriausias moters vaidmuo – Vitalija Mockevičiūtė

2024 m. Auksinis scenos kryžius. Geriausia dramaturgija – Birutė Kapustinskaitė

VAIDINA

Motina — Vitalija MOCKEVIČIŪTĖ

Sūnus — Karolis KASPERAVIČIUS

Aktorė vaizdo projekcijoje — Rimantė VALIUKAITĖ

KŪRĖJAI

Režisierė — Eglė ŠVEDKAUSKAITĖ

Scenografė — Ona JUCIŪTĖ

Kostiumų dailininkė — Dovilė GUDAČIAUSKAITĖ

Kompozitorius — Ernestas KAUŠYLAS

Šviesos dailininkė — Monika ŠERSTABOJEVAITĖ

Režisieriaus asistentė — Kotryna SIAURUSAITYTĖ

Prodiuserė — Rugilė PUKŠTYTĖ

„Kai mane pakvietė sukurti šitą numerį, aš sakiau, gerai, sukursiu, bet žinok, čia bus tamsu. Sako, tai labai gerai, žmonėms patinka tamsa. Sakau, ane? Sako, jo. Sakau, nu, važiuojam.“

Teatro scenoje pirmą kartą stand-up komedija – žanras, kuris per juoką apvalo ne tik pasakojantįjį, bet ir klausantįjį. Prajuokinti kitą žmogų yra išties nelengva užduotis. O dar sunkesnė užduotis, kuri rūpi teatrui naudojant humorą, kaip komunikavimo formą, – paliesti skaudžias, mums visiems artimas gedulo, netekties, savižudybės temas. Išjudinti žmoguje kažką netikėto, padėti pasijuokti iš savęs, pasižiūrėti į skausmingas patirtis iš šono, kad galėtum su jomis susitaikyti.

Pirmą kartą kartu kuriančios pjesės autorė Birutė Kapustinskaitė ir režisierė Eglė Švedkauskaitė kviečia žiūrovus kartu keliauti į naujas teatrines formas ir per vieną stand-up komedijos numerį tyrinėti netektį šeimoje.

Pjesės veikėjai: Mama – garsi laidų vedėja ir Sūnus – sėkmės lydimas stand-up atlikėjas – abu neieško žodžio kišenėje, tačiau susidūrus su Tėvo netektimi jiems susikalbėti vis dėlto tampa sudėtinga. Tai istorija apie pykčio, gėdos, kaltės paleidimą ir ieškojimą, kaip atsiverti pažeidžiamumui ir vienas kitam.

„Stand-up prasmei ir beprasmybei“ – komiška pjesė apie pagrindinių veikėjų bandymą susikalbėti po tėvo netekties. Juodasis humoras, saviironija ir pasakojamasis humoras (stand-up) čia derinami su drama, supinant pasakojimą apie praradimą, apie mamos ir sūnaus santykį su visuomenės požiūriu į gedulą ir iš to kylantį poreikį prisitaikyti“, – sako pjesės autorė Birutė Kapustinskaitė.

„Manau, jog teatras, kaip vieša ir plačią auditoriją turinti komunikacijos priemonė, turi kalbėti ne vien apie herojišką mirtį ir pasiaukojimą, bet ir apie elementarią, nemistifikuotą psichikos sveikatą, turi sekti, kas vyksta visuomenėje čia ir dabar, turi ugdyti empatiją žmonėms, susiduriantiems su depresija ir kitomis psichikos ligomis. Šis spektaklis yra būdas kalbėti apie viltį ir norą gyventi, net kai, atrodo, nežinai, kaip tai padaryti“, – režisierė Eglė Švedkauskaitė. 

Spektaklio sukūrimas taip pat yra finansuojamas Europos Sąjungos  „Kūrybiškos Europos“ programos lėšomis.

Spektaklį finansuoja:

LIETUVOS RESPUBLIKOS KULTŪROS MINISTERIJA

Partneris:

VILNIUS SVEIKIAU